Kalėdos

(Gruodžio 25 d.)

Tai prosenovinė šventė. Jos pavadinimas žinomas daugeliui tautų (romėnams, graikams, slavams ir kt.). Lietuvoje žodis kalėdos randamas XVI–XVII a. raštuose. Šios šventės pavadinimu dar 1823 metais susidomėjo D.Poška, o 1913 m. – kalbininkas K. Būga, šį pavadinimą kildindami iš romėnų šventės Calendae. Pradinė žodžių kalendorius ir Kalėdos (lot. Calendarium ir Calendae) reikšmė gimininga. Calendarium vadinta skolų knyga, o Calendae reiškė kiekvieno mėnesio, kai mokamos tos skolos, pirmą dieną. Ilgainiui Calendae arba Kalenda imta vadinti pirmąją Naujųjų metų dieną. Gruodžio 25-oji Kristaus gimimo švente visuotinai pripažinta tik VII a. Nors Kristaus gimimo šventė bažnytinėje liturgijoje vadinama Natalis Domini, liaudyje išliko senasis vardas – Calendae. Kalėdos lietuvių liaudies kalendoriuje – sena agrarinė šventė, turinti daug bendrų bruožų su kitų indoeuropietiškų tautų apeigomis. Jose atliekami magiški veiksmai, lemiantys naują derlių, vaikščiojama iš namų į namus, linksminamasi… Kalėdos švenčiamos tris, dar anksčiau – keturias dienas. Pirmą Kalėdų dieną žmonės būdavo rimtai nusiteikę, niekur neidavo ir nieko nedirbdavo, bet burdavo ateinančių metų derlių bei orą. Jei Kalėdų diena šalta, tikėtasi Velykų su sniegu ir vėlyvo pavasario. Jei Kalėdų dieną snigo – ateinančiais metais bus daug dirvinių pelių, kurios pakenks javams. Jei Kalėdų pirmą dieną pasirodo saulė, metai bus derlingi. Kalėdinės pusnys pranašavo gerą vasarojaus derlių. Kad didžiosios šventės pirmoji diena – šeimos ir poilsio, rodo Rokiškio krašte dar XX a. pradžioje buvęs paprotys kaimynų neįsileisti į vidų. Tiesiog užsklęsdavo duris iš vidaus. Už durų svečias belsdavosi, o viduje esantys klausdavo, kuo vardu Bernelis. Svečias turėdavo atsakyti, giedodamas kokią nors kalėdinę giesmę. Jeigu nesusiprasdavo to padaryti, tai kartais ir visai jo neįsileisdavo. Vėlyvoje tradicijoje (XX a. 3–4 dešimtmetį) seniu Kalėda apsirengęs kaimynas vaikams atnešdavo dovanų. Ši papročio forma aptinkama ne tik Aukštaitijoje, bet ir dalyje Užnemunės (Lazdijų r.). Taigi senis Kalėda – individualiai veikiantis atropomorfinės išvaizdos personažas, menkai tesiskiriantis nuo Šiaurės Aukštaitijoje žinomų kalėdinio laikotarpio čigonautojų ar Suvalkijoje – šyvio vedžiotojų.1 Yra buvę ir visai kitokių Kalėdų senelių. Įdomų pasakojimą yra užrašęs J.Kudirka. „Jeigu būdavo atodrėkis, vaikai būtinai lipdė Kalėdų senį (diedą, bočių, senį besmegenį). Dažniausiai tai darydavo antrą dieną, rečiau – pirmosios Kalėdų dienos vakare, o Marijampolės apylinkėse – ir prieš šventes. Dzūkų Kalėdų senelį J.Mickevičienė (1920) savo prisiminimuose taip pavaizdavo: „Akis įstatydavome ir morką įkišdavome, anglių sagas darydavome, puodą ant galvos uždėdavome ir šluotą į rankas įkišdavome. O, kiek būdavo džiaugsmo, ir stengėmės statyti prieš langus, kad matytų suaugę, o ir mes žiūrėdavome patys parėję. Žaisdavome prie jo ir su rogutėmis vežiojome vieni kitus aplink jį, ir įvairiai žaisdavome, sveikindavome Kalėdų senelį atseit, o kartais dar pririšdavome kokį kuokštelį nekultų grūdų su šiaudais. Kartais mums duodavo ir pėdelį javų pririšti kur prie tvoros statinio, o tada jau buvo paukščiams ir mums džiaugsmo, kai atskrisdavo jie puotauti. „Alovės apylinkėse Kalėdų senelis nuo senio besmegenio skyrėsi tuo, kad buvo su linų plaukais, ūsais, per liemenį sujuostas virve. Daugelyje Rytų Aukštaitijos vietų vaikinai vaikščiojo apsitaisę jau minėtu Kalėdų daduliu. „Apvelka vyrą išverstais kailiniais. Ant nugaros uždeda sėtuvę, o ant sėtuvės – pagalvį. Kiti vyrai jį veda į vakaruškas. Priėję prie durų, klausia: „Ar galima?“. Šeimininkė atsako: „Galima.“ Visi sueina į vidų. Dadulis lenda prie mergaičių, o jos nori jam numesti nuo nugaros pagalvį. Jis su lazda ginasi. Žaidimas baigiasi tada, kai nuo nugaros numeta pagalvį.“

Grįžti atgal

  • Padeklamuokite

    Senelio belaukiant

    Apsnigtais takeliais rieda
    Išsipusčiusios Kalėdos
    Rankose – snieguolės žiedas,
    Pusnyje – įmintos pėdos.
    Nosys prie langų prišalo
    Mums, belaukiantiems senelio
    Su meškute ir zuikiu
    Jis atneš daug dovanu!

    Mažytė dovana

    Aš mažas kaip žirnelis,
    Bet didelis užaugsiu!
    O kai ateis senelis,
    Ir dovanos sulauksiu.
    Kad padedu mamytei,
    Gražiai klausau tėvelio,
    Nors mažą dovanytę
    Gal gausiu iš senelio…
    Kaip aš – tebus ji, bus gerai!
    Juk aš nedidelis tikrai...